Energingu žingsniu su bėrium Clem atžingsniuojame į hipodromą. Eržilas išvydęs tai pradeda trypčioti, lyg nesavas. Patapšnoju jam per kaklą, bet niekas nesuveikia, tad užtempiu pavadžiais. Eržilas baigia tą ejimą kaip risokai ir pradeda normaliai, bet plačiai žingsniuoti. Įeinam į hipodromą, žolės. Eržilas pradeda risčiuoti iškėlęs galvą, bet jam neleidžiu.
- Ei mažut, apšilk truputį, o tai trūki gausi. :}
Einam apie 10 minučių į priekį, jau darosi žvėriškai šaltą, tad nešaldžiusi savo žavingojo kompanjono keliuosi jį risčion. Plačia plačia ristele apristenam ratą, o tada pridedam dar ir pusę. Su eržilu kovoju labai smarkiai, rankos jau tirpsta, o jis vis veržiasi į priekį. Dar kartelį kiek turėdama jėgų, kurių galima sakyt nebėra užtraukiu eržilui pavadžius ir padaužau blauzdom. Pašokinėjam labai smagiai ir vėl kylam risčion. Aprisčiuojam puse rato ir susirenku bėrio galvytę ir tiesiog blauzdelės pridėjusi keliuosi jį į zovadėlę. Pirmiausiai kiek užkabinam, o po to gražiai susirinkę zovaduojam. Taip apšoliuojam ratuką ir tada nuspaudžiu eržilui daugiau blauzdos, šis sumeta briką į orą. Užtrenkiu stekučiu per petį ir užtraukiu pavadžius, taip jis iškelia galvą, bet martingalas kažkiek jam sutrugdo ir keliuosi vėl eržilą į zovadėlę. Kiek greičiau pasispartinam į priekį ir prasinešam pro šviesų hipodromą. Galiausiai sustojam į žingsnį ir apeiname puse rato, išties mažiau nei pusė ir apsisukę grįžtame link arklidžių.